Knyga „Dviveidis”

Ar kada nors susimąstei, kodėl pasaulyje vyksta nuolatiniai karai? Nejaugi žmonės trokšta kraujo? Kodėl pastaruoju metu neįmanoma surasti filmo, kuriame nebūtų rodoma arba atvira pornografiją primenanti sekso scena, arba netradicinių santykių propaganda? Kodėl ant scenos vis dažniau matome visiškai nesislapstančius muzikantus ir jų pasirodymus, šlovinančius velnią? Kas nutiko su žmonija, jog vien Jungtinėse Amerikos Valstijose yra nužudoma daugiau kaip 1 milijonas vaikų atliekant abortus? Kaip taip atsitiko, jog kadaise saugiausias pasaulio žemynas Europa vis labiau primena anarchiją ir viduramžius? Kodėl anksčiau buvo liaupsinama vyro ir moters santuoka ir jų vaikai, o dabar vis didesnį populiarumą įgauna laisvi santykiai ir gyvenimas be atžalų?

Ar kada nors susimąstei kas už viso to stovi? Nejau tu galvoji, jog visa tai yra arba atsitiktinumas, arba tiesiog natūrali žmonijos evoliucija, ir nieko su tuo nepadarysi? Jeigu tau atrodo, jog visas pasaulis išsikraustė iš proto, ir tu nežinai, kas stovi šalia tavęs kovojant su šiuo blogiu, ši knyga yra skirta tau. Joje aš detaliai pasakoju, kaip mes nusigyvenome iki to, jog korupcija persmelkė mūsų politikus, prievartautojai ir pedofilai nesėdi už grotų, o ant scenos pasaulio įžymybės propaguoja visišką destrukciją.

Perskaitęs knygą tu pradėsi žvelgti į šį iškrypusį ir protu nesuvokiamą pasaulį kitomis akimis, nes pagaliau suvoksi, kas visgi diriguoja visam šiam pakvaišimui.

Įvadas:

2022-aisiais metais kartu su visa šeima vykom aplankyti mūsų gimtinės Lietuvos. Tuo metu jau kurį laiką gyvenome Ispanijoje, su žmona visada svajojome gyventi šiltuose kraštuose ir, pasitaikius pirmai progai, palikome šalį, kurioje gimėme ir pragyvenome daugiau kaip tris dešimtmečius, ir išsikraustėme į Europos pietus. Važiavome aplankyti savo giminaičių ir pristatyti Lietuvoje mano antrąją knygą “Minčių architektas”, kurią parašiau jau gyvendamas svetur.

2020-aisiais metais visas pasaulis pradėjo kraustytis iš proto, beje, praėjo vos 5 metai nuo pakvaišimo pradžios, tačiau atrodo lyg tai buvo prieš gerą dešimtmetį, tiesa? Taigi pasauliui pradėjus karą su šaltu protu ir argumentais, aš staiga suvokiau, kad gyvenimas yra pernelyg trapus ir itin neprognozuojamas, nes viskas, ką tu žinojai ir kaip gyvenai pagal tam tikras “taisykles”, staiga tapo “neaktualu” ir beveik per dieną buvo sugalvotos “kitos taisyklės”, kurios buvo skirtos įprastam žmogui, tokiam kaip tu ir aš, mielas skaitytojau, bet ne tiems, kas sėdi viršuje ir kuria naują pasaulio tvarką. Aš prisimenu pirmąsias pandemijos savaites, kai visi mes bijojome išeiti iš namų, o palikę juos bent trumpam, kad nusipirktume maisto, mes bijojome prisiliesti prie durų rankenų, nes ant jų, mūsų įsivaizdavimu (televizijos ir žiniasklaidos teigimu), buvo mirtinas virusas, kuris akimirksniu užkrės tave ir artimuosius, ir tavoji šeimos linija pasibaigs čia ir dabar. Aš pamenu tuos laikus, kai mums buvo sakoma, jog vienintelis būdas apsisaugoti nuo šios “pabaisos” – tai dėvėti kaukę bene ištisą parą ir liesti bet kokius paviršius už namų ribų tik su pirštinėmis. Žinai, aš net pamenu tuos pirmuosius kadrus iš Kinijos gatvių, kai staiga alpdavo ir krisdavo paprasti praeiviai, o juos kraudavo į greitosios pagalbos mašinas darbuotojai it tai būtų scena iš siaubo filmo. Prisimenu ir iki nualpimo dirbančius medikus, kurie buvo priversti išeiti iš savo namų ir apsigyventi specialiuose butuose ar viešbučiuose, nes, kitu atveju, jie užkrės savo artimuosius, ir visi numirs. Daktarai dirbo taip sunkiai, jog net surasdavo laiko surepetuoti ir nufilmuoti grupinį šokį savo darbo vietose, tai būtų tas pats, jeigu ugniagesiai po keleto alinančių valandų trukusios gelbėjimo operacijos, vos stovėdami iš nuovargio ant kojų, pradėtų šokti iš anksto paruoštą šokį. Nepamirškim ir apie tai, kaip ligoninėse visame pasaulyje neužtekdavo vietos lavonams laikyti, todėl buvo nuspręsta juos “sandėliuoti” konteineriuose šalia ligoninės pastatų. O prisimeni, kaip mums uždraudė aplankyti savo artimuosius kitame mieste per Velykas ir per Kalėdas? Juk mes, aplankę savo tėvus ar močiutes,  juos “nenorom” užkrėsime šiuo mirtinu virusu. Pameni, kaip buvo Lietuvoje statomos “blokados”, ir policija neleido per šventes išvykti iš miesto? Sakyk, ar grįžta prisiminimai, mano mielas skaitytojau? Tai vyko vos prieš keletą metų, tačiau atrodo lyg tai būtų vykę dar praeitame amžiuje, tiesa?

Būtent šiuo metu aš supratau, kad pasaulis prarado sveiką protą ir tapo neprognozuojamas kaip niekada iki šiol. Tuo metu mes su žmona Anastasija auginome mūsų pirmagimį sūnų, kuriam buvo vos keleri metai, ir man atėjo gilus suvokimas, jog rytoj manęs gali nebebūti arba aš galiu atsidurti “keistoje vietoje” vien už tai, kad išsakiau savo nuomonę, kurią, beje, man suteikia mano Kūrėjas ir bene kiekvienos civilizuotos šalies Konstitucija. Sudėliojęs savo mintis, gerai apmąstęs knygos idėją ir “pragyvenęs” su ja kurį laiką, aš įgyvendinau ją “ant popieriaus”. Taigi kai pabaigiau rašyti “Minčių architektą” ir pridaviau spausdinti jos pirmą tiražą, mes surinkome būtiniausius daiktus ir išvykome asmeniškai pristatyti knygą Lietuvoje. Kadangi mes su žmona apkeliavome bene visą Europą automobiliu, mums net nekilo mintis skristi į gimtinę, tad pasirinkome vykti mašina. Atstumas tarp mūsų naujų namų Ispanijoje ir Lietuvos sostinės – daugiau kaip 4000 km, suprantama, mūsų laukė ilga kelionė. Kol aš vairuoju ir sutelkiu visą dėmesį į kelią, žmona užsiima savais reikalais (atrašo žinutes klientams, tikrina ir kelia turinį į socialinius tinklus), sūnus – arba miega, arba žiūri animacinius filmukus. Pusę kelionės, kuri trunka 3-4 dienas, mes praleidžiame tyloje, o tai reiškia, jog yra daug laisvo laiko viską apmąstyti: nuo įvairių gyvenimo rūpesčių iki egzistencinių klausimų. Būtent vieną tokią kelionės dieną man kilo vienas įdomus klausimas, kurį uždaviau žmonai:

• Klausyk, o jeigu viskas, kas dabar dedasi pasaulyje, vyksta dėl to, kad  Dievas nori parodyti mums, kaip atrodo pasaulis nusisukus nuo jo?
• Ką turi omeny? – paklausė žmona.

Būtent šis mano žmonos klausimas pasėjo mano galvoje idėją knygai. Knygai, kurią tu dabar laikai savo rankose.